Tauragės
konvencija
  
Istorija  
Konvencija  
Vieta  
Leidiniai  
Straipsniai  
1968  
1978  
1980  
1982  
1987/8  
1989  
1991  
1992  
1993  
2002  
2003  
2007  
2009  
2012  
Galerija  
Rėmėjai  
Malūnas, išgarsinęs Tauragę  
Aleksandras Morozovas . „Leniniečių balsas“, 1978 m. rugpjūčio 3 d., Nr. 89
SU Jonu Meižiu, Taurų partinio biuro sekretoriumi, nutarėme aplankyti tą vietą, kurios dėka Tauragės vardas pateko į Europos istoriją. Toji vieta – tai Požerūnų kaimas, kuriame pačioje 1812 metų pabaigoje buvo pasirašyta garsioji Tauragės konvencija.
Ūkio autobusiukas, nedaug tepavažiavęs plentu link Lauksargių, stabteli, prie kryžkelės. Pasukus į dešinę, gali pasiekti Sartininkus. Bet mums reikia į priešingą pusę, į kairę. Vairuotojas, pavežęs mus keletą šimtų metrų, bejėgiškai mosteli ranka – toliau nepravažiuosime, purvas, klampynė, techniką geriau palikti ramybėje.
Prieiname nenuoramą Ežeruoną. Prie seno, sugriuvusio tilto, kuriuo vargais negalais gali praeiti tik pėstysis, pievutėje, apsuptas krūmokšniais, stovi pilkas, iš betono nulietas masyvus paminklas. Jame iškaltas užrašas: „Čia, buvusiame Požerūnų malūne, 1812 metų gruodžio 30 (18) buvo pasirašyta Tauragės konvencija tarp Prūsijos karalystės generolo leitenanto L. Jorko ir Rusijos generolo majoro I. Dibičiaus dėl bendrų veiksmų prieš Prancūzijos imperatoriaus Napoleono armiją“.
Šis paminklas respublikos Kultūros ministerijos rūpesčiu ir lėšomis pastatytas čia, Ežeruonos pakrantėje, 1976 metais.
Tikrasis paminklas, skirtas Tauragės konvencijai, buvo pastatytas anapus Ežeruonos, už tilto, pakilioje ir vaizdingoje vietoje, po šimtamete liepa.
Apie istorinį įvykį – Tauragės konvenciją – parašyta krūva straipsnių ir knygų. Kaipgi atsitiko, kad Požerūnų malūnas išgarsino Tauragę visoje Europoje?
1812 metų pabaiga paženklinta imperatoriaus Napoleono Bonaparto užmačių saulėlydžiu. Gėdingai traukiasi jo armijos, nepajėgusios atsilaikyti prieš rusų karių narsą ir galią, likučiai. Lietuvoje tą atsitraukimą paženklino vietos, iki šiol vadinamos „prancūzkapiais“. Patsai Napoleonas, palikęs likimo valiai armiją, 1812 metų gruodžio viduryje stebėtinai greitai atsidūrė Paryžiuje.
Traukėsi prancūzai, traukėsi kartu su jais ir karo su Rusija dalyvis Prūsijos korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto grafo Liudviko Jorko fon Vartenburgo (1759-1830) ir priskirtas prancūzų maršalo
Z. Makdonaldo armijai. Gruodžio 20 dieną, kai rusų kariai, išvijo okupantus iš Kauno, prūsų korpusas pro Meškuičius ir Šiaulius traukėsi link Kaltinėnų. Šį korpusą vijosi rusų generolų Levio ir Vitgenšteino kariai. Tarp prūsų ir Makdonaldo dalinių įsispraudė 2000 karių dalinys, kuriam vadovavo jaunas prūsų kilmės (tėvas buvo baronas) generolas Ivanas Dibičius - Zabalkanskis (1789-1831). Tai jis pirmas parodė protingą iniciatyvą – per pasiuntinius pasiulė L. Jorkui derėtis, kad pastarasis atsimestų nuo pranctūzų ir taptų neutralus. Apsispręsti korpuso vadui buvo sunku: jis privalėjo eiti prieš karaliaus Fridricho Vilhelmo III valią, pas kurį vieną paskui kitą buvo pasiuntęs du kurjerius, bet atsakymo nesulaukė.
„Vokiečių reikalų komitetas“, kurį Peterburge įkūrė buvęs Prūsijos kancleris Šteinas, jau anksčiau buvo pateikęs L. Jorkui tokį pat pasiūlymą, tačiau iš to nieko gero neišėjo.
Dabar korpuso vado padėtis buvo nepavydėtina, todėl gruodžio 25 dieną įvyko jo susitikimas su I. Dibičiumi. „Pas jus daug buvusių prūsu karininkų, atsiųskite pas mane vieną jų“, – pareiškė L. Jorkus dėl tolimesnių derybų. Rusų generolas su tuo sutiko.
Iš savo stovyklos Kaltinėnuose prūsai traukė link Laukuvos, Šilalės ir gruodžio 28 dieną pasiekė Tauragę. Čia po savaitės žygio jų laukė poilsis. Tuo tarpu Z. Makdonaldo kariuomenė jau buvo pasiekusi Tilžę ir tapo atskirta nuo prūsų korpuso.
Pasitaręs su savo karininkais, L. Jorkas ryžosi dideliam politiniam įvykiui.
I. Dibičius atsiuntė deryboms buvusi prūsų karininką, generalinio štabo karininką Karlą fon Klauzevicą. Čia reikia pažymėti, kad K. Klauzevico lanksčią karinę mintį aukštai vertino V. Leninas.
L. Jorko ir K. Klauzevico susitikimas įvyko Požerūnų kaime vieno valstiečio sodyboje, kur buvo apsistojęs prūsų korpuso vadas. K. Klauzevicas pateikė du dokumentus: rusų kariuomenės vyriausiojo vado laišką dėl prūsų korpuso persekiojimo ir maršalo Z. Makdonaldo laišką (ji perėmė kazokai) užsienio reikalų ministrui. Pastarajame buvo siūloma pašalinti L. Jorką iš pareigų. „Aš jūsų, – pareiškė korpuso vadas K. Klauzevicio – Pasakykt generolul Dibičiui, kad mes galime susitikti Požerūnų malūne rytoj anksti rytą ir kad aš tvirtai apsisprendęs atsimesti nuo prancūzų ir nuo jų reikalų“.
Gruodžio 30 dieną apie 10 val. (pagal kitus šaltinius – 8 val.) Požerūnų malūne įvyko istorinis abiejų generolų susitikimas. Vakarykščiai priešai, nuo kurių veiksmų priklausė daugelio žmonių gyvybė, taikingai paspaudė vienas kitam rankas.
Malūne susirinko I. Dibičius, L. Jorkus. pulkininkas Rederis ir kt. Konvencijos tekstą parašė L. Jorko adjutantas majoras Zaidlicas. Remiantis šia sutartimi, rusų kąriuomenė dabar laisvai galėjo praeiti korpuso užimta teritorija į Prūsijos gilumą. I. Dibičius grąžino prūsų korpusui paimtus karo belaisvius.
Sekančią dieną prūsai išžygiavo iš Tauragės link Piktupėnų ir Tilžės jau kaip Napoleono priešai. Prancūzų armija neteko dar 18724 vyrų.
Kai žinia apie Požerunų sutartį pasiekė karalių Fridrichą Vilhelmą III, jis įsakė L. Jorką areštuoti. Tačiau buvo popiet šaukštai: prie L. Jorko prisidėjo, kitos Prūsijos kariuomenės dalys ir vietos gyventojai, nekentę prancūzų jungo.
Napoleonas, sužinojęs apie Požerūnuose pasirašytą sutartį, pareiškęs: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu“.
Didysis užkariautojas šį kartą buvo visiškai teisus: tai buvo ne tik Prūsijos ir Vokietijos, bet ir visų Europos tautų išsivadavimo iš Napoleono jungo didi pradžia ir drąsus pavyzdys.
Klek vėliau tarp Rusijos ir Prūsijos valdovų buvo pasirašyta sutartis dėl bendrų veiksmų prieš Napoleoną. Tada Tauragės konvencija susilaukė savo tikro istorinio įvertinimo ir buvo išaukštinta kaip vokiečių tautinio išsivadavimo pirminis etapas. Jai paskirtos net kelios vokiečių istorikų knygos: V. Vosso „Tauragės konvencija“ , V. Bušo „Jorkas ir Tauragė“, V. Elzės „Ginčas dėl Tauragės“ ir kt.
Vieno vokiečių kompozitoriaus simfonija vadinasi „Tauragė“, viena Berlyno gatvė pavadinta Tauragės
vardu.
Susipažinus su Tauragės konvencija ir jos pasirašymo aplinkybėmis, galime savo mintis ir žvilgsnį nu- kreiptl į Požerūnų malūną. Jis neišliko iki mūsų dienų. Tik abiejuose Ežeruonos krantuose galima pamatyti masyvius akmenis, čia stovėjusi užtvanka, kurios vandenys suko malūno girnas. Pasirodo, iki šiol ne visai aišku, koks buvo tasai istorinis Požerūnų malūnas – vėjo ar vandens?
Pagal 1842 metų dvarų inventorines knygas Požerūnų ūkyje aprašomas Staiginės malūnas. Šls naujas pavadinimas mus neturėtų nustebinti – juk vienoje užtvankos pusėję – Požerūnai, kitoje – Staiginės kaimas. Turėtume sakyti, kad paminklas Tauragės konvencijai buvo pastatyta ne Požerūnuose, bet Staignės kaime.
Šio malūno sienos buvo mūrinės, stogas – dengtas lentelėmis. Du malūno skyriai malė grūdus, o vienas – karšė vilnas. Tačiau visi įrengimai, kaip ir pats malūnas, buvo gerokai susidėvėję, o langai išmušti. Reikėjo remontuoti ir užtvanką, kuri buvusi 15.5 sieksnių ilgio ir 7 sieksnių pločio. Malūnas turėjo tris kambarius, šešias geležimi apkaustytas duris ir šešis langelius. Malūnininkui ir atvykusiems valstiečiams, šilumą skleidė dvi krosnys.
Kaip pasakoja vetos gyventojai čia amžiaus pradžioje Požerūnų malūno jau nebebuvo. Prieš sunykdamas, jis priklausė Stroliui.
O dabar galima aplankyti ir tą vietą, kur daugiau kaip trečdalį amžiaus išstovėjo paminklas, skirtas Tauragės konvencijai. Ji aptverta medine tvorele. Žemėje išlikę betoniniai paminklo pamatų likučiai, iš kurių galima spręsti apie pamatų plotą. Šalia tvorelės guli vienintelė paties paminklo liekana – šviesiai pilko tašyto akmens luitas. Tame luite – lygiagrečiomis eilutėmis išgręžtos duobutės – jose buvo pritvirtintos metalinės raidės.
Paminklas Požerūnuose buvo pastatytas šio amžiaus pradžioje, 1912 metais, kai – Rusija ir Vokietija minėjo karo su Napoleonu 100-ąsias metines. Jį statant, nemažą iniciatyvą parodė vienas L. Jorko ainis. Malūno jau nebuvo. Atvykę pareigūnai paprašė Požerūnų gyventoją Miką Dumašių (jis tada buvo 21 metų amžiaus vyras, dabar 87 metų senukas, bet svarbiausius įvykius gerai prisimena) parodyti, kur stovėjęs malūnas. M. Dumašius parodė. Tačiau paminklas buvo statomas maždaug už 80 metrų nuo buvusio malūno, po didele liepa. Kodėl buvo pasirinkta būtent tvoji vieta? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Tauragės konvencijos pasirašymui atminti buvo pasodinta liepaitė. Per 100 metų Ji išbujojo į plačiašakę liepą. Ir žemės sklypelis paminklui, ir liepa buvo nupirkti iš valstiečio Jono Kyno.
Prasidėjo darbas. Darbininkai kasė žemę, ruošė betoną. Iš Rytprūsių šešiais arkliais buvo atvežti keturi žalvariniai rutuliai. Ant Jų ir buvo sumontuotas kubo formos paminklas, padarytas iš tašyto akmens plokščių. Jo šonuose buvo pritvirtintos žalvario raidės. Užrašas rusų ir vokiečių kalbomis bylojo, kad tas paminklas pastatytas Tauragės konvekcijos 100-ųjų metinių proga, kad čia, Požerūnų malūne, 1812 metų gruodžio 30 d. L. Jorkus ir I. Dibičius pasirašė sutartį.
Vokiečiai buvo atvežę ir L. Jorko biustą, norėjo jo atvaizdą įamžinti Požerūnuose. Tačiau rusai neturėjo I. Dibičiaus biusto, todėl vokiečių užmanymas nebuvo įgyvendintas. Biustas, kaip pasakojama, buvo paliktas J. Kynui.
Paminklo atidarymas, į kurį buvo susirinkę ne tik oficialūs atstovai, bet ir Požerūnų, Meldikviršių, Gurklių ir kitų kaimų gyventojai, buvęs iškilmingas: sakė kalbas, grojo pučiamųjų orkestras, paminklo papėdėje buvo padėtos gėlės ir vainikai.
Vokiečių ir rusų pareigūnai ir oficialūs asmenys kalbėjo apie draugystę, apie bendrus siekius, draugiškai atsisveikino, neįtardami, kad po dviejų metų prasidės pasaulinis karas.
Saugoti paminklą buvo pavesta J. Kynui, jam už tai buvo sumokėta.
Pirmasis pasaulinis karas, skaudžiai palietęs šio pasienio krašto vietoves, paminklui žalos nepadarė. Ši vieta tauragiečių buvo mėgiama ir dažnai lankoma.
1928 metais, kai paminklą nufotografavo agronomas A. Gudjurgis, kai kurios žalvario raidės vietos gyventojų Jau buvo išlupinėtos.
Paminklas gerokai nukentėjo 1940 metais, kai vietos ir ne vietos gyventojai išdaužė paminklo šoną ir išėmė knygą, įdėtą į jo tuščią vidų. Koks buvo tos knygos ar rašto turinys, dabar belieka spėlioti.
Galutinai paminklas buvo sunaikintas jau po Didžiojo Tėvynės karo. Blogą darbą atliko vienas vietinis kalvis – tai jis išmušė žalvario rutulius. Ką padarysi – tamsumas ir godumas visais laikais kenkė kultūrai ir žmonių sukurtoms vertybėms. Dar vienas požerūniškis susigundė iš paminklo akmens luitų pasidirbdinti kryžių. O kitos godžios rankos nukirto ir senąją liepą.
Kol kas nežinome, kuris L. Jorko ainis pasirūpino paminklo pastatymu. Tik šioje giminėje būta šviesių
žmonių. Apie tai liudija toks įdomus istorinis mūsų laikų faktas: kitas prūsų korpuso vado ainis 1944 metais dalyvavo pasikėsinime prieš Hitlerį. Už tai Vokietijoje buvo nugriautas L. Jorko paminklas.
Pajuodusiais ir trunėjančiais ąžuoliniais rąstais grįžtame į dešinįjį Ežeruonos krantą. Dabar gali kilti klausimas – kodėl gi naujasis paminklas nebuvo pastatytas seno paminklo vietoje? Pasirodo, dėl to kaltas senas, sugriuvęs tiltas. Niekas nesutiko suręsti naujo, tam reikia lėšų, todėl 1976 metų paminklas ir stovi šiapus Ežeruonos. Laikas – negailestingas. Išnyko užtvanka ir Požerūnų malūnas, išnyko granito paminklas, skirtas garsiajai Tauragės konvencijai. Netgi šimtametė liepa, vieniša siūbavusi prie paminklo, ir toji išnyko: Nebeliko Jono Kyno sodybos, ją žymi tik keli medžiai. Baigia sutrūnyti senojo Ežeruonos tilto ąžuoliniai rąstai. Daug kas išnyko. Bet neišnyko Požerūnų vardas, neišnyko nenuorama Ežeruona. Belieka pridurti, kad Požerūnai garsūs ir dabartiniais paminklais. Pravažiavus tą vietą, kur plentą kerta Ežeruona, pakelyje stovi brolių Jono ir Romanso Meižių rankomis sukurtas ąžuolins knygnešys, ilgesingai žvelgiąs į tolį. Ši medžio skulptūra skirta „Įskros“ platintojams – tiesos žodis lš Prūsijos į Rusijos gilumą skynėsi kelią šiomis vietovėmis. O ten, kur Požerūnai baigiasi, kaimynystėje su Lauksargiais, prie pat buvusios TSRS valstybinės sienos, stovi paminklas, skirtas narsiems Taurų užkardos pasieniečiams, kurie 1941 metų birželio 22-osios naktį pastojo kelią Hitlerio ordoms ir krito nelygiose grumtynėse.
2010-06-08  
2012 gruodžio 28 dieną Tauragės Rotary klubas kartu su Tauragės miesto savivaldybe atidengė atstatytą Tauragės Konvencijos paminklą.