Tauragės
konvencija
  
Istorija  
Konvencija  
Vieta  
Leidiniai  
Straipsniai  
1968  
1978  
1980  
1982  
1987/8  
1989  
1991  
1992  
1993  
2002  
2003  
2007  
2009  
2012  
Galerija  
Rėmėjai  
Tauragė Europos istorijoje  
Prof. dr. Juozas Jurginis . „Mokslas ir gyvenimas“, 1968 m., Nr. 10, p.20-22 .
Praėjusią vasarą aš lankiausi Potsdame naujame gana turtingai įrengtame armijos muziejuje. Čia salėse tarp karinių ir istorinių-revoliucinių eksponatų įrengta nemaža panoramų su švininiais kareivėliais ir pabūklais. Ties viena panorama, vaizduojančia dviejų, skirtingai aprengtų armijų, susirėmimą slėnyje ir vėjini malūną ant kalniuko, aš stabtelėjau ilgiau. Mane lydėjęs muziejaus darbuotojas paklausė, ar tas malūnas, kuri aš apžiūrinėjau panoramoje, tebestovi Požerūnų kaime prie Tauragės, ar jau nugriautas. Sužinojęs, kad malūno nebėra, jis atsiduso: „Labai gaila. Požerūnų malūnas įrašė Tauragę į Europos istoriją.“
Tai, kas 1812 m. gruodžio 30 d. atsitiko Požerūnų malūne, istorijos veikaluose žinoma Tauragės konvencijos vardu.
1812 m., kada Napoleonas Bonapartas su pusės milijono armija, veržėsi į Rusiją, jam talkininkavo ir Prūsijos korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto Hanso Jorko (Yorcko). Šis talkininkavimas buvo daugiau priverstinis, negu iš geros valios, nes Prūsija nuo 1807 m. buvo prancūzų nukariauta, ir Napoleonas galėjo diktuoti savo valią Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui III. H. Jorko korpusas buvo priskirtas maršalo Makdonaldo armijai, žygiavusiai Peterburgo kryptimi, ir veikė Lietuvos šiaurėje ir Latvijoje. H. Jorko padėtis buvo nepavydėtina. Jis norėjo apgaubti savo korpusą karine šlove ir kartu, vengdamas pavojingų operacijų, išsaugoti jį sveiką ir žvalų. Apgauti Makdonaldo generolus buvo sunku, tarp jų kilo nemaža konfliktų, ir H. Jorkas jau laukė, kad karalius pakeis jį kitu, paklusnesniu.
Lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje slaptai nuo Makdonaldo H. Jorko štabe vyko nemažas sujudimas. Rusijos karinė vadovybė, be abejo, su caro Aleksandro I žinia, atsiuntė korpuso vadui laišką, kuriame buvo pranešama apie sunkią Napoleono padėtį ir siūloma nuo jo atsimesti ir prisidėti prie rusų. Pasiūlymą atkakliai rėmė Rygos komendantas Paulucis. Jis teigė: tai esanti geriausia proga Europai iš Napoleono tironijos išsivaduoti. Kaip kiti korpusų vadai, taip ir H. Jorkas tikrosios padėties fronte nežinojo. Jis pasiuntė pasiuntinį į Berlyną pas karalių, gerai žinodamas, ką jo žygis reikštų.
Tuo tarpu debesys virš Makdonaldo armijos ėmė niauktis: rusų kariuomenė įsiveržė į prancūzų ir prūsų užimtas pozicijas. H. Jorkas siūlė trauktis, o Makdonaldas įsakė laikytis. Tik gruodžio 18 d., kada rusai jau buvo užėmę Kauną ir grėsė Makdonaldo armijai, jis įsakė trauktis. Gruodžio 20 d. prūsų korpusas per Meškuičius ir Šiaulius traukėsi Kaltinėnų kryptimi. Nepasiekus numatytų pozicijų, pasivijo rusai. Tačiau užuot puolęs vokiečius, rusų dalinio vadas generolas majoras Dybičas atsiuntė pas H. Jorką parlamentarą ir siūlė nesikauti, o tartis. H. Jorkas sutiko. Jį karštai pasveikino būsimasis vokiečių karo teoretikas Klauzevičas (Karl von Clausewitz), tuomet tarnavęs Rusijos armijoje. Dybičas su Klauzeviču pasiūlė sudaryti sutarti, pagal kurią prūsų korpusas nekariautų Napoleono pusėje ir liktų neutralus.
H. Jorkas turėjo padaryti didžiausios politinės reikšmės sprendimą. Laukdamas kokios nors žinios iš karaliaus, jis svyravo ir abejojo kelias dienas. Gruodžio 21 d. jis pasiuntė naują kurjeri ir po poros dienų, nebelaukdamas atsakymo, sutiko sudaryti konvenciją. Prieš tai sušaukė savo karininkus ir paaiškino, kas ir kodėl daroma. Gruodžio 30 d. rytą Požerūnų malūne, 6 km nuo Tauragės H. Jorko laukė Dybičas. Malūne ir buvo pasirašyta konvencija iš 7 straipsnių. Joje štai kas pasakyta: korpusas užims teritoriją nuo Klaipėdos iki Nimerzatės (Nemirsėtos) ir nuo Vainuto iki Tilžės ir toliau anapus Nemuno, Tilžės-Šilupiškių-Meišlaukių ruožu iki Labguvos. Ši teritorija būtų neutrali, Rusijos kariuomenė galėtų žygiuoti jos keliais, tačiau niekur nesustotų. Korpusas laikysis neutraliai iki gaus Prūsijos karaliaus įsakymą. Jeigu karalius įsakys korpusui grįžti prie prancūzų armijos, įsakymas bus pradėtas vykdyti ne anksčiau, kaip po dviejų mėnesių nuo konvencijos sudarymo dienos. Korpusas tada nekariautų prieš rusus. Dybičas užtikrino laisvą korpuso dalių iš Mintaujos ir kitų vietų praėjimą į nurodytą teritoriją ir atidavė H. Jorkui paimtuosius belaisvius.
Pasirodo, H. Jorko kurjeriai pasiekė Fridrichą Vilhelmą III. Tačiau karalius tikėjo kariniu Napoleono genijum ir H. Jorko sumanymui nepritarė. H. Jorkas, jau pasirašęs Tauragės konvenciją ir pradėjęs ją vykdyti, konvencijos originalą nusiuntė karaliui, kuris, nesitverdamas pykčiu, įsakė generolą suimti ir apie įvyki skubiai pranešti Napoleonui, kad sušvelnintų jo rūstybę.
Tačiau Tauragės įvykiai tapo žinomi visoje Vokietijoje. Jau nebebuvo įmanoma H. Jorką ne tik suimti, bet ir pašalinti iš korpuso vado pareigų. Generolas pasirodė galingesnis už karalių, uoliai saugojusi savo karūną. Prie korpuso prisidėjo kitos Prūsijos kariuomenės dalys, vadovaujamos generolų Biulovo ir Masenbacho. Jį rėmė gyventojai, siekę nusikratyti prancūzų jungo. Korpusas bematant išaugo į armiją. O karaliaus rūmus gaubė panieka.
Civiliai gyventojai ginklavosi. Ištuštėjo aukštųjų mokyklų auditorijos: studentai būrėsi į legionus, darbininkai iš savo menko uždarbio aukojo pinigus. Karalius Fridrichas Vilhelmas III pamatė, kad jo pasipriešinimas beprasmis. 1813 m. vasario mėn. jis, pabūgęs prancūzų priartėjimo, iš Berlyno išsikėlė į Vroclavą (Breslau). Čia jo pilį apsupo maištaujanti minia. Jis priėmė caro Aleksandro I pasiuntinį Šteiną, kuris iki karo buvo Prūsijos ministras pirmininkas. Prasidėjus karui, jis išvyko į Rusiją ir buvo caro patarėjas.
Netrukus tarp Rusijos ir Prūsijos monarchų buvo pasirašyta sąjunga dėl bendrų veiksmų prieš Napoleoną. Tauragės konvencija ne tik buvo pripažinta teisėta, bet išaukštinta kaip vokiečių tautinio išsivadavimo pradžia. Jai skirta daug knygų, brošiūrų ir straipsnių. Štai keletas autorių ir knygų pavadinimų vokiečių kalba: V. Voss. „Tauragės konvencija“ (1910), V. Busch. „Jorkas ir Tauragė“ (1912), V. Elze. „Ginčas dėl Tauragės“ (1926). Įvykis Požerūnų malūne laikomas posūkiu Europos istorijoje.
Galima buvo tikėtis, kad tas malūnas bus saugomas kaip istorijos paminklas. Deja, tada dar nebuvo tokio paminklo supratimo. Vienos ir kitos valstybės valdžiai rūpėjo pats įvykis, o ne toji vieta, kurioje jis prasidėjo. Vietiniai gyventojai nežinojo, ko ten tarp girnų ir maišų paslaptingai buvo susirinkę generolai su savo adjutantais ir patarėjais. Jiems išvykus, malūne vėl buvo malami grūdai.
Tik praėjus šimtui metų, minint 1812 metų karo sukakti, Rusijos vyriausybė ir kultūros veikėjai susirūpino atžymėti su tuo karu susijusias vietas. Tada buvo prisiminta Tauragė ir Požerūnų malūnas, kurio jau nebebuvo. Buvo nuspręsta pastatyti paminklą su atitinkamais užrašais. Paminklas – kubo formos betoninis masyvas, uždėtas ant keturių rutulių to masyvo kampuose. Kubo šoninėse plokštumose užrašai, minintieji generolų H. Jorko ir Dybičo pavardes ir aiškinantieji, ką jie padarė. Paminklas buvo pastatytas kairėje Tauragės-Pagėgių plento pusėje, apie 1-1,5 km atokiau nuo plento.
1928 m. šiuo keistu, mažai kam besuprantamu paminklu susidomėjo agronomas A. Gudjurgis. Jis paminklą nufotografavo, tikėdamasis išsiaiškinti, kas ir kuria proga jį pastatė. Paminklo užrašų raidės buvo iškilios, žalvarinės, kai kurios gana masyvios. A. Gudjurgio teigimu, kai kurios raidės 1928 m. jau buvo vietinių kalvių išlupinėtos. Tai matyti ir čia spausdinamoje A. Gudjurgio nuotraukoje.
Tuo paminklu galėtų pasidomėti vietos kraštotyrininkai. Jie galėtų nustatyti, ar kartais paminklas nebuvo pastatytas toje vietoje, kur stovėjo malūnas. Juk paminklas ne šiaip sau statytas atokiau nuo plento. Paminklai statomi matomose, lankytojams lengvai prieinamose vietose. Reikia turėti galvoje ir tai, kad paminklas galėjo stovėti prie vieškelio. O tiesinamas plentas galėjo nuo jo gerokai nukrypti. Tą vietą, kur stovėjo garsusis malūnas, gal būt, nebesurastume. Tačiau nustatyti, kur buvo išmūrytas paminklas, atrodo, nesunku. Jeigu betoninis kubas sudaužytas, tai vargiai kas galėjo išlupti jo pamatus, įleistus į žemę. Kaip ten bebūtų, toji Požerūnų vieta turėtų būti kaip nors atžymėta. Juk to kaimo laukuose 1812 m. gruodžio 30 d. Europos istorijoje buvo padarytas posūkis, apie kurį rašoma net vadovėliuose.
Požerūnų malūnas minimas konvencijoje ir istoriniuose raštuose. Tačiau niekur nepasakyta, koks jis buvo: vėjinis ar vandens. Armijos muziejaus Potsdame bendradarbiai spėja jį buvus vėjinį. Bet tai tik spėjimas. Feodalizmo epochoje Lietuvoje buvo paplitę vandens malūnai. Vargu ar 1812 m. Lietuvoje būta vėjinių malūnų. Jie ėmė plisti Lietuvoje vėliau. Daugiausia jų atsirado panaikinus baudžiavą. Matyt, tas malūnas buvo varomas vandeniu. Tada Požerūnų laukuose turėtų būti koks nors upelis, žinoma, per tiek laiko galėjęs išsekti, bet, be abejo, palikęs savo vagos pėdsakus.
Ne taip Iengva dabar nustatyti ir buvusio Požerūnų lauko ribas. Tuomet Požerūnai buvo baudžiauninkų kaimas, priklausęs Tauragės dvarui. Kapitalizmo epochoje atsirado net trys to paties vardo gyvenvietės: kaimas, dvaras ir geležinkelio stotis. Nepaisant visų sunkumų, Požerūnų malūno vietą galima surasti. Jeigu jis drauge su Taurage įrašytas į Europos istoriją, reikėtų tai priminti visiems, kas toje vietoje lankytųsi.
2010-06-08  
2012 gruodžio 28 dieną Tauragės Rotary klubas kartu su Tauragės miesto savivaldybe atidengė atstatytą Tauragės Konvencijos paminklą.