Tauragės
konvencija
  
Istorija  
Konvencija  
Vieta  
Leidiniai  
Straipsniai  
1968  
1978  
1980  
1982  
1987/8  
1989  
1991  
1992  
1993  
2002  
2003  
2007  
2009  
2012  
Galerija  
Rėmėjai  
Įvykiai, įrašę Tauragės vardą į Europos istoriją  
Edmundas MAŽRIMAS . „Tauragiškių balsas“, 2003 m. vasario 6 d.
Pernai gruodžio 30 dieną sukako 190 metų nuo svarbių įvykių, sukrėtusių Europą, vienas kurių vyko Tauragės apylinkėse.
Apie Tauragės konvenciją rasime pagrindinėse pasaulio enciklopedijose, interneto tinklapiuose, apie konvenciją sukurta simfonija, dokumentiniai, vaidybiniai filmai (1931 m. „Jorkas“, 1963 m. „Trys karaliai“).
Istorikai jau antras šimtmetis diskutuoja ir vertina šį istorinį įvykį. Tauragės konvencijos pasirašymas įtrauktas į svarbiausius amžiaus diplomatinius pasiekimus.
Pasitinkant ir minint Napoleono žygio per Europą 190-ąsias metines, pagyvėjo susidomėjimas tų laikų įvykiais. Sukurta naujų internetinių straipsnių, išleista naujų knygų.
Šio rašinio tikslas trumpai apžvelgti 190 metų senumo istorinius įvykius Tauragės apylinkėse.

Kariniai veiksmai Lietuvoje
1812 metų žiemą per Lietuvą traukėsi Napoleono kariuomenė. Kairiajam prancūzų armijos sparnui vadovavo maršalas Ž. Makdonaldas. Jis turėjo kontroliuoti prancūzų užkariautą Žemaitijos arealą. Maršalo žinioje buvo generolų H. Jorko ir Kleisto prūsų korpusai.
Generolas H. Jorkas, siekdamas išsaugoti Prūsijos korpusus, planavo atsimesti nuo Napoleono ir prisidėti prie rusų. Tarp Magdonaldo ir H. Jorko kilo konfliktas. H. Jorkas laukė, kad Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III pa- keis jį kitu, paklusnesniu.
Rusų kariuomenei įsiveržus į prancūzų ir prūsų užimtas pozicijas, H. Jorkas siūlė trauktis, o Magdonaldas įsakė kautis. Tik gruodžio 18 dieną, kada rusai jau buvo užėmę Kauną ir grasė Makdonaldo armijai, jis įsakė trauktis.
Gruodžio 19 dieną Ž. Magdonaldo armija traukėsi Šiaulių ir Kaltinėnų kryptimi. Toliau vienas armijos korpusas traukėsi Tauragės-Piktupėnų, o kitas -Tilžės kryptimi. H. Jorko vadovaujamas korpusas gruodžio 25 dienos vakare prižygiavo Kaltinėnus, o kitas korpusas jau buvo Vainute.
Generolas H. Jorkas savo lėtą atsitraukimą teisino, kad jam trukdo blogi keliai, šalta žiema ir gausios sniego pusnys. Tačiau tų metų liudytojo, kariavusio rusų pusėje, vėliau tapusio karo teoretiku, Karlo fon Klauzevico nuomone, H. Jorkas tai darė apgalvotai, tai vėliau ir pasiteisino.
Įkandin prūsų korpusams žygiavo rusų armijos korpusas, vadovaujamas generolo P. Vitgeinšteino. Gruodžio 17 dieną grafas P. Vitgeinšteinas nurodė savo korpusui žygiuoti per Kėdainius link Jurbarko ir čia keltis per Nemuną.
Vienam iš šio korpuso būriui vadovavo generolas I. Dibičius. Generolas su 1400 kareivių kariuomene gruodžio 20 dieną pasiekė Kaltinėnus ir, pralenkęs grafą P. Vitgenšteiną, žygiavo Klaipėdos link, galvodamas, kad Ž. Makdonaldas traukiasi šia kryptimi. Generolo tikslas buvo įsitvirtinti Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte.
Gruodžio 23 dieną I. Dibičius sužino, kad jis aplenkė Makdonaldo armiją, ir jam teko keisti taktiką. Jis pasuko link Varnių, siekdamas prie Kaltinėnų užkirsti kelią prūsų korpusui.
Karalius Frydrichas Vilhelmas III, gavęs Konvencijos tekstą, nesitverdamas pykčiu, įsakė generolą Jorką suimti ir apie įvyki skubiai pranešti Napoleonui, kad sušvelnintų jo rūstybę.
Tauragės konvencijos pasirašymo padariniai
Prūsų kariai konvencijos pasirašymą priėmė džiaugsmingai. Generolo Jorko kelių dienų abejonės dėl konvencijos pasirašymo, o tuo pačiu Prūsijos atsiribojimas nuo prancūzų suteikė galimybę diskutuoti armijoje. Tauragės įvykiai tapo žinomi visoje Vokietijoje. Prie Jorko korpuso prisidėjo kitos Prūsijos kariuomenės dalys. Jau nebebuvo įmanoma H. Jorką ne tik suimti, bet ir pašalinti iš korpuso vado pareigų.
Netrukus tarp Rusijos ir Prūsijos monarchų buvo pasirašyta sąjunga dėl bendrų veiksmų prieš Napoleoną. Požerūnų konvencija, vėliau gavusi Tauragės konvencijos vardą, ne tik buvo pripažinta teisėta, bet ir išaukštinta kaip tautinio išsivadavimo pradžia.
Kodėl Požerūnų malūne pasirašyta konvencija įgavo Tauragės konvencijos vardą? Iš esmės konvencijos pasirašymą lėmė Jorko apsisprendimas, kuris buvo priimtas gruodžio 29 dieną jam būnant Tauragėje, be to Požerūnų malūnas priklausė Tauragės dvarui ir buvo netoli Tauragės.
Apsispręsti generolui Jorkui priimti toki sprendimą padėjo nuoseklus, nepriekaištingas ir abipusiai garbingas generolo Dibičiaus pasitikėjimas ir atviriumas. Negalima nevertinti konvencijos pasirašymo sėkmės ir dėl to, kad ji vyko tarp Prūsijos krašte gimusių kariškių, kurie vienas kitą suprato ir galėjo vienas kitu pasitikėti.
Generolas Jorkas prieš pasirašydamas Konvenciją gruodžio 29 dieną, buvo gavęs karaliaus laišką, kuriame Prūsijos atsimetimo nuo Prancūzijos klausimas buvo nutylimas, o Jorkas per vykusias derybų dienas žinojo, kad jo apsisprendimas bus palaikomas kitų Prūsijos kariuomenės korpusų. Tai vėliau ir pasiteisino. Atsimetimą nuo Napoleono palaikė ne tik kariuomenė, bet ir civiliai.
Tauragės konvencijos dėka paspartėjo Rusijos kariuomenės puolimas, o Prūsijoje ir kitose Vokietijos valstybėse prasidėjo kova dėl išsivadavimo iš napoleoninės okupacijos.
2010-06-08  
2012 gruodžio 28 dieną Tauragės Rotary klubas kartu su Tauragės miesto savivaldybe atidengė atstatytą Tauragės Konvencijos paminklą.