Tauragės
konvencija
  
Istorija  
Konvencija  
Vieta  
Leidiniai  
Straipsniai  
1968  
1978  
1980  
1982  
1987/8  
1989  
1991  
1992  
1993  
2002  
2003  
2007  
2009  
2012  
Galerija  
Rėmėjai  
Paskutinė feldmaršalo H. Jorko kelionė  
Aleksandras MOROZOVAS - Žemaičių kultūros draugijos narys, kraštotyrininkas . „Tauragiškių balsas“, 1991 m. gruodžio 11 d. Nr. 141
TAURAGĖS kraštui artėja žymi data – 1992 metais sukaks 180 metų, kai buvo pasirašyta garsioji Tauragės konvencija, kuri skambų šio nedidelio miestuko vardą įrašė į Europos istoriją. Reikia daugiau žinių ir daugiau tiesos apie Konvenciją, apie jos iniciatorius ir apie paminklą, kuris šios Konvencijos 100-mečio garbei buvo pastatytas 1912 metais Požerūnuose, Ežeruonos pakrantėje, taip pat apie klaidas, kurios, deja, pasitaiko netgi mokslininkų darbuose, skirtuose šiai Konvencijai.
Ne pro šalį kiek papasakoti apie Prūsų korpuso vadą grafą Hansą Davidą Liudviką Jorką fon Vartenburgą, kuris minėtą Konvenciją Požerūnų malūne pasirašė su rusų generolu Ivanu Dibičiumi, šis irgi buvo prūsiškos kilmės.
H. Jorkas gimė 1759 metų rugsėjo 26 d. garsiajame Polsdame karininko šeimoje, o gyvenimą baigė savo sodyboje 1830 metų spalio 4 dieną.
Tėvo įtakoje tapęs kariškiu, jis šioje srityje parodė stebėtinus sugebėjimus. Savo laiku jis su ginklu rankose kovojo su Napoleono kariais, o paskui jam buvo lemta vadovauti korpusui, kuris talkino tam pačiam Napoleonui kare su Rusija.
Tasai korpusas ėjo Peterburgo kryptimi. Didelio uolumo korpuso kartai nerodė, todėl maršalas Makdonaldas net parašė Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui III raštą, kuriame siūlė H. Jorką pašalinti iš pareigų, tačiau taip jau buvo lemta, kad laiškas nepasiekė adresato, o pateko pačiam kaltininkui į rankas.
1812 metų pabaigoje, sutriuškintai ir išsekusiai Napoleono armijai besitraukiant iš Rusijos, Prūsų korpusas apsistojo prie Tauragės. Įveikęs ir sunkumus, ir abejones, generolas H. Jorkas pasirašė garsiąją Konvenciją. Už tai jam grėsė areštas ir tribunolas – juk Prūsų korpusas atsimetė nuo Napoleono. Šiuo korpusu pasekė kiti daliniai, ir prasidėjo Europos išsivadavimas iš Napoleono jungo.
Nuo 1815 metų H. Jorkas vadovavo kitam korpusui. Po 6 metų jam suteiktas aukščiausias karinis laipsnis – feldmaršalo.
O šio amžiaus viduryje, Antrojo pasaulinio karo metais, vienas H. Jorko ainis dalyvavo pasikėsinime prieš Trečiojo reicho fiureri Adolfą Hitlerį. Už tai nukentėjo ir H. Jorko atminimas – 1944 metų vasarą BerIyne Unter den Linden gatvėje buvo nugriautas karvedžio paminklas, kuri buvo sukūręs žymus vokiečių skulptorius K. D. Rauchas.
Įžymaus vokiečių karvedžio vardas buvo susietas su Taurage ne tik 1812 metais, bet ir po šimto metų, kai Staiginės kaime, netoli buvusio Požerūnų vandens malūno, buvo pastatytas paminklas Tauragės Konvencijos pasirašymui pažymėti. Beje, paminklo pastatymo iniciatoriai buvo H. Jorko ainiai. Tik tenka apgailestauti, kad istorine praeitimi niekada nebuvo perdaug domimasi, todėl šis paminklas tauragiškių ištisus dešimtmečius buvo klaidingai vadinamas „Napoleono paminklu“ , nors faktiškai jis „nukreiptas“ prieš Napoleoną.
Senieji vietos gyventojai pasakodavo, kad, statant paminklą, vokiečiai buvo atvežę „savo generolo galvą“. Kadangi rusai neturėjo savo generolo, t. y., I. Dibičiaus, „galvos“, tai feldmaršalo H. Jorko biustas buvo paliktas pas Staiginės kaimo valstietį Joną Kyną.
Istorijos mokslų daktaras akademikas J. Jurginis savo straipsnyje „Tauragės konvencijos sudarymo vieta ir paminklas“ (leidinys „Kraštotyra“ , 1971 m. ) neigė H. Jorko biusto atgabenimo iš Vokietijos galimybę, pavadinęs tai legenda.
Šių eilučių autoriui pavyko surasti buvusį Staiginės kaimo gyventoją Stasį Mockevičių, kuris daug kartų matė minėtą biustą. Apie tai buvo rašyta straipsnyje „Klaida“ („Tauragiškių balsas“, 1991. Nr. 71).
– Generolo Jorko biustas buvo Tauragėje ir po karo, – birželio 10 dieną telefonu man pranešė tauragiškis Vincas Kurliandskas.
Kaip gi nesidžlaugsi tokia naujiena, nors širdies gilumoje buvo viltis – negalėjo Jorko biustas išnykti be pėdsakų, nors pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje sudegė Kynų namukas, kurio palėpėje ilgus metus stovėjo bronzinis feldmaršalas. Stasys Mockevičius buvo tos nuomonės, kad biustas nesudegė, kad jis įsmigo į žemę ir ten guli iki šiol. Buvo sumanymas: pasitelkus entuziastus, atlikti kasinėjimus ir prikelti feldmaršalą iš nežinios, pelenų ir žemės gilumos. Tačiau tatai padaryti ne visai paprasta, tuo labiau, kad dabar sunku atsekti tą vietą, kur stovėjo medinis Kynų namukas.
Taigi nebėra prasmės ieškoti feldmaršalo biusto Staiginės kaime. Ačiū už tai gerbiamajam Kurliandskui. O jo paties gyvenimas vertas pagarbos. Jis daug kentėjo visai nekaltai. Prieškario metais dirbo Tauragės mėsos fabrike „Maistas“ skerdimo skyriaus viršininku. Karo metais su šeima pasitraukė į kaimą. Vokiečiams pasitraukus iš Tauragės, tuoj sugrįžo, nuvyko į „Maistą“. Skerdimo ceche rado beveik viską išgrobstyta, išdaužyta, išplėšta.
Rūpestingasis V. Kurliandskas pirmiausia pasirūpino, kad būtų įdėtos durys ir užraktai. Kitų padedamas, sutvarkė skerdimo skyrių. Vėliau už tai net medalį gavo. O dar vėliau už tai, kad dirbo viršininku ir „senojo režimo“ metais, kad nekovojo su išnaudotojais, buvo atleistas iš pareigų. Niekur negavo kito darbo, o juk trys vaikai šeimoje. Prašė, maldavo pareigūnų. Vienas padėjo: leido darbuotis antrinių žaliavų supirkėju. Davė vežimą, arkliuką.
Nuo mažens pratęs prie bet kokio darbo, V. Kurliandskas neišsigando ir šito. Jo dukterys Valerija Bumbulienė baigė Vilniaus dailės institutą, Zita – Vilniaus pedagoginį institutą, sūnus Kęstutis darbuojasi Vilniaus dailės kombinate dailininku vitražistu. Gerbiamajam Vincui Kurliandskui sukako 93 metai. Reikia pavydėti sveikatos, klausos ir atminties, kurią tebeturi V. Kurliandskas.
1947 metais antrinių žaliavų supirkėjui V. Kurliandskui valdišku vežimuku atidardėjus į Staiginės kaimą (jis dažnai painiojamas su Požerūnų kaimu, kadangi pastarasis dėl savo garsiojo malūno labiau žinomas) , vienas valstietis jam atvežė „bronzinę generolo galvą“.
– Vokiečiai man ją paliko, – pasakė valstietis. – O rusai gali atimti ir man pačiam galvą nuimti. Imkite.
Gaila, kad neišliko atmintyje to valstiečio pavardė.
Apie bronzinį generolą apdairusis V. Kurliandskas niekam neprasitarė, net šeimos nariams, o patyliukais jį pridengęs skudurais ir skarmalais, išvežė iš kaimo. Vincas Kurliandskas prisimena, kad feldmaršalo galvą valstietis iš savo vežimuko nešė vienas, ji buvo maždaug 80 cm aukščio, rudos spalvos.
„Vokiečiai paliko...“ Tai labai svarbus faktas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, feldmaršalo H. Jorko biustas kažkokiu būdu pateko vokiečiams. Iš kur pateko, galima tik spėlioti. Gal iš Kyno trobos pelenų, o gal iš kito valstiečio, pas kurį biustas galėjo patekti dar prieš prasidedant karui. Vokiečiams nesunku buvo nustatyti, kad tai jų garsaus tėvynainio biustas, tuo labiau, kad ir Tauragės Konvencijos paminklas tebestovėjo netoliese. Nesvarbu, kad jis beveik neturėjo užrašų šonuose – apie Tauragės Konvenciją rašoma kiekviename vokiečių istorijos vadovėlyje:
Ir dar vienas svarbus faktas. Tasai iki šiol nežinomas paskutinis feldmaršalo biusto „savininkas“ brangino jį ir saugojo. Juk antrinių žaliavų supirkėjai lankydavosi kaimuose ir tuoj po karo nualintam kraštui labai reikėjo ir makulatūros, ir spalvotų metalų. Tačiau tasai valstietis tada nepardavė feldmaršalo biusto. Pardavė tik 1947 metais, kai prasidėjo pražūtingi masiniai lietuvių trėmimai į Sibirą, kitus atšiaurius kraštus. Pardavė tik tada, kai pajuto grėsmę. Atsisveikinti su gimtine ir netgi laisve galėjo vien tik už kelis neatsargius žodžius, o ką jau bekalbėti apie biustą... Tuo labiau, kad koks nemokša galėjo mesti sunkų kaltinimą.
V. Kurliandskas nupirktą biustą kartu su kitu metalo laužu nuvežė į Tauragės geležinkelio stotį ir pakrovė į gyvulinį – prekinį vagoną, skirtą išvežti metalo laužą.
Visgi norisi tikėti, kad feldmaršalo H. Jorko biustas, kuris nuo 1912 metų iki 1947 metų inkognito svečiavosi prie Tauragės, netoli garsiojo paminklo, kurio nebuvo lemta papuošti, biustas, kuris pergyveno du pasaulinius karus, tūnodamas valstiečių trobų dulkinose, voratinkliais apraizgytose palėpėse, biustas, kurio egzistavimą atkakliai neigė netgi garsus Lietuvos istorikas akademikas Juozas Jurginis, nebuvo išlydytas ugnyje kartu su kitų įžymybių ir „išnaudotojų“ biustais, nepavirto beforme mase, o paskui – durų rankenomis ar kokiais sraigteliais. Juk ir sunkiais pokario metais ne visi žmonės buvo mažaraščiai ir tamsūs. Gal kas nors priglaudė feldmaršalą H. Jorką asmeninėje kolekcijoje arba kitais tikslais jį išsaugojo? Deja, apie biusto tolimesnę kelionę iš Tauragės mes kol kas nieko nežinome. Kur jis?
Neprarandu vilties sužinoti, kaip atrodė biustas? Tikriausiai buvo eskizai, nuotraukos? Gal bent jos išliko iki mūsų dienų?
Žinoma, feldmaršalo H. Jorko fon Vartenburgo biustas – ne garsusis Gintaro kambarys iš Karaliaučiaus, kurio niekas neranda iki šiol, tačiau visiškai jį pamiršti irgi nevalia.
Beje visiškai kitaip būtų susiklostęs H. Jorko biusto likimas, jeigu Rusijos atstovai iš Sankt Peterburgo butų atvežę į Požerūnus Ivano Dibičio biustą. Kodėl neatvežė? Šito niekas kol kas nežino ne tik Tauragėje, bet ir Lietuvoje. Nežino, ko gero, niekas ir dabartinėje suvargusioje Rusijoje:

Paskutinis Tauragės krašto žmogus, kuris savo rankose turėjo feldmaršalo H. Jorko fon Vartenburgo biustą - Vincas Kurliandskas, gyvenantis Laisvės gatvėje. Gimė 1898 metų rugpjūčio mėn. 4 d. JAV, Baltimorėje. Sutapimas – lygiai po 90 metų – 1988 m. rugpjūčio mėn. 4 d. gimė V. Kurliandsko proanūkis Adomas Mulevičius (nuotraukoje – pirmas iš dešinės). Viduryje – V. Kuriiandsko duktė Valerija Bumbulienė. Kairėje – žmona Anna Kurliandskienė, irgi gimusi JAV. Tačiau abu augo Lietuvoje, čia susipažino, pamilo vienas kitą ir susituokė.
2010-06-08  
2012 gruodžio 28 dieną Tauragės Rotary klubas kartu su Tauragės miesto savivaldybe atidengė atstatytą Tauragės Konvencijos paminklą.