Tauragės
konvencija
  
Istorija  
Konvencija  
Vieta  
Leidiniai  
Straipsniai  
Galerija  
Rėmėjai  
Tauragės konvencijai 180 metų ( 1992 m. Tauragės rajono kultūros centras)    
leido Tauragės rajono kultūros centras, ruošė paminklotvarkos tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas.
Tauragė 1307-800 1992

1812 gruodžio 30 d. (senuoju stiliumi – gruodžio 18 d.) netoli Tauragės Požerūnų malūne buvo pasirašyta konvencija tarp Napoleono sąjungininko, Prūsijos armijos korpuso vado generolo leitenanto H. Jorko (Johann David Ludwig YORCK Wartenburg 1759-1830) ir Rusijos armijos generolo majoro l. l. Dibičiaus (Hans Karl Friedrich vėliau Ivan Ivanovič DIBIC – Zabalkanskij 1785-1831). Minint konvencijos pasirašymo 100-ąsias metines, tam istorijos faktui pažymėti 1912 m. buvo pastatytas granitinis paminklas. Ši konvencija, įgavusi Tauragės konvencijos vardą, išgarsino Tauragę Europoje. Apie konvenciją, jos faktą parašyta aibė straipsnių, tik nedaug ir fragmentiškai rašyta apie paminklus, susijusius su istoriniu faktu, -tai yra apie malūną, kuriame buvo pasirašyta konvencija, ir konvencijai skirtą paminklą, statytą 1912 m. Juolab, kad abu paminklai neišliko iki mūsų dienų.
Leidinėlio rengėjų uždavinys yra plačiau supažindinti visuomenę su šiais išnykusiais paminklais, tiesiogiai susijusiais su Tauragės konvencija.

Požerūnų malūnas
Pravažiavus 6 km nuo Tauragės Tilžės (Sovetsko) link, Požerūnų kaime pasukus senu keliu į pietryčius, už 700 m privažuojame Ežeruonos upelį (dešinysis Jūros u. intakas). Greta sunykusio tilto per upelį stovi betoninis paminklas, menantis 1812 m. dviejų generolų sutartį. Įvairiai traktuojama Tauragės Konvencijos pasirašymo vieta. Vokiečių istorikas M. Helmanas (M. Hellmann), tyrinėjęs Tauragės istoriją Prūsijos valdymo laikotarpiu (1690-1793), mano, kad Tauragės dvaro valdose buvęs vienintelis malūnas Dacijonuose, kur ir buvo pasirašyta 1812 m. Tauragės konvencija. 1795 m. Tauragės dvaro inventoriuje minimas vandens malūnas, statytas 1765 m. Kristijono Pramo, tuo metu priklausęs Johanui Hilbrechtui. 1692 m. Tauragės apylinkių plane pažymėtas Dacijonų (Deciany) malūnas bei, 3 Beržės upelio užtvankos: Dacijonų, Paberžių kaimuose. Ir Tauragės miesto žemėje. Šiandieną Tauragės, miesto ribose, Pramonės gatvėje, išlikusios buvusių dviejų tvenkinių žymės, trečiasis tvenkinys, skyręs Tauragės dvaro ir Dacijonų kaimo žemę, sunaikintas čia tiesiant kelius.
Ar ištiesų M. Helmano minimame Dacijonų (Paberžės) malūne buvo pasirašyta Tauragės konvencija? Jau pats sutarties tekstas nusako, kad konvencija buvo pasirašyta Požerūnų malūne. Tai dar kartą patvirtina ir 1912 m. statyto Tauragės konvencijos paminklo vakarinėje plokštumoje buvęs tekstas: „...POSCHERUNSCHEN MUEHLE AM 30/18 DECEMBER 1812“ (Požerunų malūne 1812 m. gruodžio 30/18). 1812 m. gruodžio 26 d. Prūsijos korpusas stovėjo Šilalėje, gruodžio 27 – Pagramantyje, gruodžio 28 – Tauragėje, o rusų daliniai, vadovaujami I. Dibičiaus – Vilkyškiuose. Generolų susitikimas negalėjo vykti nuošalėje (Dacijonuose), tas dvi vietas jungiančio kelio. Požerūnų malūnas buvo paranki vieta, jungianti tuo metu generolų dislokacijos vietas.
1968 m. J. Jurginis lankėsi Potsdamo VDR armijos muziejuje, ekspozicijoje matė Požerūnų panoramą su vokiečių ir rusų kareiviais abipus Ežeruonos upelio ir vėjinį malūną ant upelio šlaito. J. Jurginio nuomone, malūnas turėjęs būti vandens, bet ne vėjo. Matomai rengiant panoramą buvo remtasi M. Helmanu, kuris nurodo, kad minėtas malūnininkas Pramas buvo pasistatęs vėjo malūną, tačiau jis buvo blogoje vietoje, todėl Pramas statėsi Dacijonų vandens malūną. Bet tokiu atveju, tas vėjo malūnas iki 1812 m. jau turėjo sunykti. 1846 m. Tauragės dvaro inventoriuje, sudarytame perimant dvarą I. Vasilčikovui iš valstybės turtų rūmų, pažymėtas Staiginės malūnas. Malūnas priklausė Požerūnų raktui, buvo mūrinis, dengtas gontais, stogas buvo jau supuvęs. Malūne buvo dvejos girnos ir milo vėlykla su visomis reikalingomis mašinomis, tačiau tos mašinos buvo susidėvėjusios, buvo reikalingas remontas kaip ir malūno užtvankai. Malūno pastatas buvo 15,5 sieksnių ilgio ir 7 sieksnių pločio (apie 33 x 15 m), jame buvo 3 patalpos, į kurias vedė 6 geležimi kaustytos durys. Pastatas buvo su 6 langais ir dviem krosnimis. Kyla klausimas: kodėl malūnas pažymėtas Staiginės vardu, o ne Požierūnų? Staiginės kaimą nuo Požerūnų skiria Ežeruonos upelis. Senasis žvyrkelis iš Prūsų krašto per Požierūnus, Staiginę buvo vienintelis kelias, ėjęs į Tauragės dvarą ir miestą, kol 1836-1844 m. nebuvo nutiesta Rygos-Tilžės plento atkarpa. Staiginė XIX a. Prūsijos-Rusijos planuose žymima tiesiog ant Ežeruonos upelio, tad aprašytasis Staiginės malūnas – yra Požerūnų malūnas, stovėjęs Ežeruonos upelio slėnyje, Požerūnų kaimo pusėje. Kadangi malūnas 1846 m. buvo jau senas, jis turėjo būti statytas prieš 1812 m. Didelis mūrinis malūnas turėjo būti puikus orientyras, todėl ir buvo pasirinktas Jorko ir Dibičiaus susitikimui. Tauragietis kraštotyrininkas E. Peldžius yra sukaupęs daug medžiagos apie, Tauragės konvenciją, užrašęs vietos gyventojų pasakojimus. Jų teigimu Požerūnų malūnas buvęs ant Ežeruonos upelio dešiniojo kranto, buvęs vandens malūnas ir paskutiniu metu priklausęs Srolkiui. Rašytoja I. Simonaitytė, atsiliepdama į J. Jurginio straipsnį, teigia: 1930-34 m. vasarodama Tauragės dvare, prisimena mačiusi kažkokių pamatų liekanas ir sunkų medi prie upelio ar šaltinio santakos. Vietos gyventojai aiškinę, kad tai buvusio vandens malūno liekanos. A. Baliulio, 1975 m. parašiusio istorinę apybraižą apie Požerūnų malūną, nuomone Pžerūnų (Staiginės) malūnas stovėjo sunykusio tilto vietoje.
1976 m. statant Tauragės konvencijos paminklą, prie senojo kelio, dešiniajame Ežeruonos upelio krante, aptikta mūro liekanų. Greta 1976 m. statyto paminklo yra išdžiūstančio upelio ar šaltinio griovys, kurį mini I. Simonaitytė. Išdžiūstančio upelio santaka su Ežeruonos upeliu yra prie dabartinės Ežeruonos brastos. Šioje vietoje Ežeruonos krantų randama daug plytų nuolaužų, rištų kalkėmis. Mokytojas St. Genys 1969 m. Tauragės rajoniniame laikraštyje rašė: „apleistą malūną gyventojai pradėjo griauti ir gabentis statybines medžiagas. Vagą, sukusią malūno girnas, užvertė, nes buvo pro šalį tiesiamas kelias, reikėjo statyti tiltą...“. Seniau per Ežeruoną buvo pervažiuojama užtvankos pylimu. Malūnui ir pylimui sunykus, jų liekanas visiškai išgriovus, prireikė tilto. Išlikusioje 1918 m. foto nuotraukoje matosi. kad tuo metu tiltas buvo kitoje vietoje nei malūno pylimas. Tuoj po antrojo pasaulinio karo kelią savo reikmėms taisė sovietiniai kariai. Greičiausiai, vykdant šiuos darbus ir buvo sunaikinti malūno liekanų pėdsakai, ir pylimo pėdsakai. Malūno stovėjimo vietą reiktų laikyti Ežeruonos upelio dešinįjį krantą, nuo sunykusio tilto – brastos iki upelio ar šaltinio santakos ir keletą metrų už jos.
Pateikti faktai patvirtintų jog Požerūnuose (Staiginėje) stovėjo vandens malūnas. kuriame 1812 m. gruodžio 30 (18) buvo susitikę du generolai pasirašyti Tauragės konvencijos. Galima buvo tikėtis, kad tas malūnas bus saugomas kaip istorijos paminklas. Deja, vienos ir kitos valstybės valdžiai rūpėjo pats įvykis, o ne ta vieta, kurioje jis prasidėjo. Generolams išvykus, malūne vėl buvo malami grūdai. Bėgo metai, ir laiko tėkmė negrįžtamai nusinešė Požerūnų, malūną, palikdama mums tik jo stovėjimo vietą.

Požerūnų (Staiginės) paminklas
Paprastai malūnai stovėjo prie gerų kelių. Kelias iš Požerūnų į Tauragės dvarą iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio buvo vienintelis kelias iš Tilžės į Tauragę. Šiame kelyje buvo vienintelis tiltas per Ežeruonos upę. Patvirtina kelio svarbą ir tai, kad prie tilto rytiniame slėnio pakraštyje buvo Požerunų karčiama, nuo XVIII a. pabaigos jau vadinama Staiginės karčiama, Staiginės kaimo vardas, matyt, bus atsiradęs tik XVIII a. pabaigoje, dėl įkalnėje stovėjusios karčiamos vardo (vokiškai „steigum“ – įkalnė, ar „steigė“ – takas, laiptelis, o vietos kalba – status, staigus). Karčiama ir tiltas pažymėti 1692 m. Tauragės dvaro žemių plane, jie minimi ir 1704 m. dokumentuose. XVIII a. pabaigoje Požerūnų smuklininku buvo Johanas Kunas (Johan Kuhn), o kai 1795 m. Tauragės dvaras priklausė Rusijai, dokumentuose įrašytas Joachimas Kynas. Nuo tol jo palikuonys turi Kyno pavardę.
1912 m. minint Napoleono žygio į Rusiją 100-ąsias metines, tautos, kurios buvo to karo paliestos, pažymėjo svarbesnių mūšių bei įvykių vietas. Buvo pastatyti paminklai Borodino, prie Leipcigo ir t. t. Sumanyta pažymėti ir Tauragės konvencijos pasirašymo vietą. Sumanymas kilo Vokietijoje, bet reikėjo tartis su Rusijos vyriausybe, nes konvencijos pasirašymo vieta – Požerūnų malūnas buvo Rusijos Imperijos teritorijoje. Apžiūrėti vietovės 1912 m. atvyko du vokiečių kariniai pareigūnai. Kadangi tuo metu malūno jau nebebuvo, vietos gyventojai (Miko Dumašiaus tėvas) parodė buvusio malūno vietą. Matyt, pareigūnams atrodė, jog slėnyje paminklą statyti neverta, nes jis bus nematomas. Todėl paminklui buvo parinkta vieta kairiajame Ežeruonos upės krante, ant slėnio šlaito viršaus. Staiginės kaime. Žemė, ant kurios buvo numatyta statyti paminklą, priklausė Kynui. Paminklą buvo numatyta statyti prie didžiulės 25 m aukščio ir 2 m storio liepos. Už žemę ir liepą Kynui sumokėjo 200 rublių. Paminklo statybą pradėjo 1912 m. gegužyje ir baigė gruodyje. Jo granitinės dalys traukiniu buvo atgabentos iš Silezijos i Lauksargius (1923 m. „Tilžės keleivis“ teigia, kad Silezijoje buvęs grafo Jorko dvaras). Iš Lauksargių 6 Vasilčikovo dvaro arkliais paminklo dalys atgabentos į Staiginę ir pastatytas paminklas 5 m nuo senosios liepos. Paminklas buvo pagamintas pagal artimo Jorko giminaičio grafo Leopoldo fon Kalckreuth projektą. Statybos darbus atliko statybos meistras Veštal (Westhal) iš Tilžės. 1971 m. J. Jurginis „Kraštotyroje“ rašo, kad paminklo autorius Richthofenas, o vykdytojas Jerišono dirbtuvė. Tačiau tikruoju projekto autoriumi vis dėlto reiktų laikyti Leopoldą fon Kalckreuth, kurį nurodo „Tilžės keleivis“, rengęs medžiagą 1922 m. J. Jurginis tvirtina buvus paminklo viršuje užrašo, kurio vokiškas tekstas nežinomas. Išlikęs tik minimo teksto 1928 m. V. Skirmanto vertimas, kuriame granito dirbtuvių savininkas Silezijoje Richthofenas galėjo būti klaidingai įvardintas paminklo autoriumi.

Paminklo atidengimo iškilmės vyko 1912 m. gruodžio 30 d., jose dalyvavo didelis būrys pareigūnu iš Berlyno ir Tilžės bei rusų valdžios atstovai, Generolo Jorko proanūkis kurio iniciatyva ir lėšomis buvo pastatytas paminklas, pasakė kalbą. Atidengus paminklą, Tauragės dvare vyko vaišės jos po pusiaudienio persikėlė į Tilžę. Jubiliejaus šventė užsibaidė po vidurnakčio Tilžės teatre. H. Jorko proanūkis grafas Jorkas fon Vartenburgas antrą kartą prie paminklo lankėsi 1917 m., kada vokiečiai buvo okupavę Lietuvą. Jis Kynui padovanojo knygą apie savo prosenelį, pasirašiusį Tauragės konvenciją. J. Jurginis, remdamasis V. Skirmantu, teigia, kad H. Jorko proanūkis buvo Urenkelis, bet gi ant paminklo rusiškame tekste buvo parašyta: „paminklas pastatytas grafo Jorko fon Vartenburgo lėšomis ir rūpesčiu“. J. Jurgini suklaidino tai, jog vokiškame tekste buvo parašyta – „der urenkel“. kur J. Jurginis žodį „proanūkis“ paverčia pavarde „Urenkelis“. 1923 m. „Tilžės keleivis“ „der urenkel“ verčia į lietuvių kalbą – „jo sūnaus sūnaus sūnus", o tai yra – proanūkis.

Lietuvai atgavus valstybingumą, pirmą kartą rimtai susidomėta Tauragės konvencijos paminklu 1928 m. Tuomet agronomas A. Gudjurgis paminklą nufotografavo, V. Skirmantas paminklą aprašė. Tai buvęs akmens kubas su 2 metrų briaunomis, iš tašyto pilko granito plokščių, 30 cm storumo. Kubo vidus buvęs tuščias, paminklo pamatą sudarė granitinė aikštelė, į kurią vedė trijų pakopų laiptai. Apatinės pakopos ilgis buvo 7,8 m ilgio. Kubas pastatytas ant keturių žalvarinių 35 cm skersmens rutulių. simbolizuojančių 1812 m. patrankos sviedinius. Taurų (Ceikiškės) kaime Maksimo Kondratenkos sodyboje yra išlikusi viena laiptų pakopos dalis. Laiptų pakopa buvusi 22 cm aukščio ir 70 cm pločio. Sprendžiant iš išlikusių foto nuotraukų, laiptai buvo sudėti iš atskirų gabalų ir buvo skirtingų ilgių. Paminklo kubo keturiuose plokštumose buvo lietų raidžių tekstai, kur rytinėje plokštumoje buvęs rusiškas, kituose – vokiškas. 1928 m. raidės iš dalies vietinių kalvių buvo išlupinėtos, tekstai sunkiai išskaitomi, daugiausiai raidžių buvo likę rusiškame tekste, mat šioje pusėje šalimais stovėjo Kyno sodyba ir kalviai, lupinėje raides prisibijojo. Vokiškus tekstus buvo galima išskaityti iš 1918 m. paminklo fotografijų, nors jau tada kai kurios raidės buvo išluptos. V. Skirmantas savo aprašyme pateikė dviejų paminklo pusių vokiškus tekstus, vienos pusės vokiško teksto vertinimą į lietuvių kalbą bei fotografiją su rusiškuoju tekstu. Tuos tekstus pakartojo J. Jurginis savo straipsniuose, abiejų paskelbtuose tekstuose yra korektūros klaidų. A. Baliulis, naudodamasis senomis foto nuotraukomis V. Skirmanto aprašymu ir „Tilžės keleivio kalendoriau“ pateiktais vertimais į lietuvių kalbą, pilnai atstatė buvusius tekstus. Kadangi V. Skirmantas nurodo, jog rusiškas tekstas buvęs rytinėje pusėje, tai tekstai išdėstyti:
CONVENTION
VON
TAUROGGEN
ZWISCHEN
DEM KOENIGLICH PREUSSISCHEN
GENERALLIEUTENANT
VON YORCK
UND
DEM KAISERLICH RUSSISCHEN
GENERALMAIOR
VON DIEBITSCH
IN DER FLUSSUEBER GELEGENEN
POSCHERUNSCHEN MUEHLE
AM 30/18 DECEMBER 1812

(Tauragės konvencijai tarp Prūsijos karalystės generolo – leitenanto Jorko ir Rusijos imperijos generolo –majoro Dibičiaus sudarytai Požerūnų malūne 1812 m. gruodžio 30/18) – tekstas buvęs vakarinėje pusėje.
Pietinėje pusėje buvęs tekstas:
DEM
FURCHTLOS TREUEN
DIENER SEINES KOENIGS
DESSEN RUHMREICHE THAT
DEN ANSTOSS GAB
ZU PREUSSENS ERHEBUNG
UND BEFREIUNG
DER URENKEL

(Nebailiam, ištikimam savo karaliaus tarnui, kurio garbingas pasielgimas buvo priežastis Prūsijos pakilimo ir išsivadavimo. Proanūkis )
Šiaurinėje pusėje buvęs tekstas:
SO MOEGE DENN
UNTER GOETTLICHEM BEISTAND
DAS WERK UNSERER BEFREIUNG
BEGINNEN
UND SICH VOLLENDEN
YORCK
DEN 29 DECEMBER 1812

(„Taip dievo valia, mūsų išsivadavimas prasidėjo ir pasibaigė“ – tai H. Jorko pasakyti žodžiai prieš pasirašant Tauragės konvenciją).
Rytinėje pusėje buvęs tekstas:
BЬ ПAMЯTЬ 3AKЛЮЧEHIЯ
TAУPOГEHCKOЙ
KOHBEHЦIЙ
ПOДПИСАННOЙ
30/18 ДEKAБPЯ 1812 ГOДA
HA ПOЖEPУHCKOЙ MEЛЬHИЦЬ
ГEHEPAЛЬ ЛЕЙТЕHAHTOMЬ
KOPOЛEBCKO ПРУCCKOЙ CЛУЖБЫ
ФОНЬ lOPKOMЬ
И ГEHEPAЛЬ MAIOPOMЬ
ИMПEPATOPCKO POCCIЙCKOЙ CЛУЖБЫ
И. И. ДИБИЧЕМЬ
ПAMЯTHИKЬ COOPУЖEHЬ
CTAPAHIEMЬ И ИЖДИВЕНIEMЬ
ГPAФA lОРКЬ ФОНЬ ВАРТЕНБУГЬ
1912

(Tauragės Konvencijos, pasirašytos Prūsijos karališkosios tarnybos generolo leitenanto fon Jorko ir Rusijos imperatoriškosios tarnybos generolo majoro I. I. Dibičiaus Požerūnų malūne 1812 metų gruodžio 30/18 atminimui. Paminklas pastatytas grafo Jorko fon Vartenburgo rūpesčiu ir lėšomis 1912).
Vokiečiai į paminklo atidengimo iškilmes atsivežė Jorko biustą ir norėjo ant paminklinio kubo, kaip ant postamento pritvirtinti, bet Rusijos atstovų pusė su tuo nesutikusi, nes neturėjo I. Dibičio biusto. Todėl atvežtasis Jorko biustas buvo paliktas saugoti vietiniam valstiečiui Kynui. J. Jurginio teigimu, Kynas tvirtinęs, kad jokio biusto negavęs ir jo neturįs. Jorko biusto buvimą patvirtino ir keletas senųjų vietiniu gyventojų, kurių prisiminimus 1973 m. užrašė kraštotyrininkas E. Peldžius. J. Jurginis kalbas apie biustą pateikia kaip legendą, jo nuomone, paminklas buvęs visiškai išbaigtas. Toks jis buvo suprojektuotas, toks ir pastatytas, o valstiečiams jis atrodė neįprastas, nes jie buvo matę paminklus su karalių arba karvedžių biustais. Tauragiškis žurnalistas A. Morozovas, parengęs nemažai publikacijų apie Tauragės konvenciją, pateikia medžiagos, įrodančios Jorko biusto buvimą. Biustas buvęs bronzinis, apie 80 cm aukščio. Iki antrojo pasaulinio karo biustas buvęs pas J. Kyną, karo metu pateko vokiečiams, o pastarieji jį perdavė Staiginės kaimo gyventojui. 1947 m. H. Jorko biustas buvo pristatytas antrinių žaliavų supirkėjui V. Kurliandskui. Pastarasis yra paskutinis liudininkas matęs bronzine generolo galvą.
Paminklas, nors ir su išluptomis raidėmis, stovėjo dar ir po antrojo pasaulinio karo. J. Jurginis, remdamasis J. Urbučiu, teigia, kad paminklas sunaikintas 1941 m. Tačiau tai prieštarauja kraštotyrininko E. Peldžiaus surinktai medžiagai, bei vietos gyventojo Maksimo Kondratenkos pasakojimui. M. Kondratenka pats matęs, kaip 1944 m. rudeni sovietinės armijos kariai po paminkliniu kubu padėjo sprogmenų ir susprogdino paminklą. Kariai užklausti, kodėl taip pasielgė, atsakė, jog norėjo sužinoti kas yra akmeninio kubo viduje, be to nesuprantą, koks tai paminklas. Šio vandališko akto metu nukentėjo ir šimtametė liepa. Apie šį paminklo naikinimo aktą buvo skelbta rajoninėje spaudoje, į šią publikaciją atsiliepė Marytė Paulauskienė, kuri pateikė 1948 m. paminklo foto nuotrauką. Joje matosi sveika vakarinė dalis su išlupinėtomis raidėmis, greta paminklo nebėra šimtametės liepos. Paminklo pietinėje ir vakarinėje laiptų pusėje matosi marmuro nuolaužos. Sprendžiant iš šios foto nuotraukos, paminklas buvo sprogdintas iš pietų pusės, kur augo liepa. Sprogdinant paminklą, jis buvo apgadintas dalinai, tai yra tik pietinė pusė – šioje pusėje buvo sudaužyta granitinė plokštė. Vėliau paminklą vietos gyventojai sudaužė galutinai ir išvežiojo kas sau, likusias žalvarines raides sunaudojo vietos kalviai žalvarinius rutulius pridavė į antrinių žaliavų punktą, už ką pridavęs tauriškis gavo 200 rublių. 1966 m. rajono laikraštyje J. Navasaitis rašė: „...šiandiena iš buvusio paminklo yra palikusios kelios pilko granito nuolaužos...“. Paskutinės akmens plokštės buvo nuvežtos 1975 m., teliko tik betoninis pagrindas.
Vietos ir aplinkinių kaimų gyventojai istorinės neįprasto paminklo atsiradimo priežasties nežinojo, Jorko ir Dibičio pavardės buvo negirdėtos. Patį paminklą vadino Napoleono vardu, mat su šiuo vardu susijusi Tauragės konvencija. Vietos gyventojai nesuvokė ir paminklo istorinės vertės, todėl greičiausiai ir niokojo paminklą.
1966 m. J. Navasaitis rajono laikraštyje samprotavo: „paminklas sunaikintas, ir jo atstatyti niekas neketina. Mes galėtume bent atitinkamu užrašu pažymėti tą vietą, kurioje paminklas stovėjo... Taigi jeigu jau neišsaugojome istorinio paminklo, palikime jo vietoje bent tvorelę su užrašu, kad ji primintų, jog paminklas kaip tik šioje vietoje ir stovėjo“. 1973 m. Taurų ūkio skyriaus valdytojas J. Kučinskas ir kraštotyrininkas E. Peldžius senosios liepos vietoje pasodino tris liepaites, teritoriją, kur stovėjo paminklas, aptvėrė tvora, tačiau, praėjus trims metams, kažkieno pikta ranka tvorą nuardė. Tauragės konvencijos pasirašymu, kaip istorinio įvykio įamžinimu buvo susirūpinta respublikos mastu. 1975 m. Paminklų konservavimo institutas surinko istorinę bei dokumentinę medžiagą (autorius A. Baliulis). Tais pačiais metais Kultūros ministerija kreipėsi į Mokslų akademijos istorijos institutą, bei Tauragės rajono Vykdomąjį komitetą dėl Tauragės konvencijos pasirašymo įamžinimo, tai yra dėl 1912 m. statyto paminklo atstatymo, ar naujo paminklo sukūrimo. Abi įstaigos pasisakė už senojo paminklo atstatymą, tik rajono Vykdomasis Komitetas pageidavo paminklą statyti šalimais plento Sovetskas – Tauragė: tai būtų pigiau – nereiktų tvarkyti kelio, bei statyti tiltą per Ežeruonos upeli. Kultūros ministerija atsidūrė kryžkelėje, mat, 1970 m. į kultūros paminklų sąrašą įtraukta vieta, kur Požerūnų malūne 1812 gruodžio 30 buvo pasirašyta Tauragės konvencija. Susietu su šiuo istoriniu įvykiu neliko nei vieno paminklo, išskyrus tik pastato ir paminklo vietas. Sutikti su rajono Vykdomojo Komiteto siūlymu buvo negalima, nes reiškė – prarandamos istorinio įvykio vietos. Taip buvo nutarta kurti naują paminklą ir statyti šalimais tos vietos, kur stovėjo malūnas, tai yra dešiniajame Ežeruonos upelio krante Požerūnų kaime. Toks problemos sprendimas nebuvo geriausias, bet paprastesnis ir mažiausiai reikalaujantis išlaidų.
Šiam istoriniam įvykiui 1976-1977 metais pastatytas naujas paminklas. Paminklo autorė Kauno Paminklų konservavimo instituto vyr. architektė D. Mačiulaitytė. Tai „U“ raidės formos betoninis paminklas su įdubusiomis raidėmis. Paminklo kairėje lietuvių kalba, o dešinėje – rusų kalba tekstas:
ČIA BUVUSIAME
POŽERŪNŲ MALŪNE
1812 M. GRUODŽIO 30 (18)
BUVO PASIRAŠYTA
T A U R A G Ė S
K O N V E N C I J A
TARP PRŪSIJOS KARALYSTES
GENEROLO LEITENANTO H. JORKO
IR RUSIJOS GENEROLO MAJORO I. I. DIBIČIAUS
DĖL BENDRŲ VEIKSMŲ PRIEŠ
PRANCŪZIJOS IMPERATORIAUS
NAPOLEONO ARMIJĄ
1976

Paminklą statė Klaipėdos restauravimo trestas. Netikęs paminklo teksto sprendimas ne tik sudarė sunkumų paminklo statytojams (buvo dėti net du betono klojiniai, bet raidės taip ir liko „išbyrėjusios“), bet ir sudarė galimybę, atmosferos poveikyje, nykti pačiam tekstui. Pastačius paminklą, nebuvo pilnai sutvarkyta jo aplinka, per laiką visiškai išnyko 1912 m. statytas paminklas. 1987 m. sutvarkyta paminklo aplinka, tačiau toks Tauragės konvencijos įamžinimas netenkino nei respublikos istorikų, nei rajono gyventojų. Paskutiniu metu parengtas 1976 m. paminklo rekonstrukcijos projektas (kitaip išspręstas paminklo teksto pateikimas) bei 1912 m. paminklo atstatymo projektas. Tačiau šiandieną, susidarius sunkiai ekonominei situacijai, parengtus projektus realizuoti nėra galimybės.
Šiandieną svarbu išsaugoti bent tas vietas, kur stovėjo Tauragės konvencijos paveldo objektai – Požerūnų malūnas ir 1912 m. statytas Tauragės konvencijos paminklas.
2010-06-08  
2012 gruodžio 28 dieną Tauragės Rotary klubas kartu su Tauragės miesto savivaldybe atidengė atstatytą Tauragės Konvencijos paminklą.